BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Alice in chains - Facelift 1990

Pasirodo 1990 buvo svarbūs metai ne tik Lietuvai. Metalo
scenoje dėjosi irgi ne ką mažiau įdomesni dalykai. Thrash metal buvo pasiekęs
savo aukštumas ir rengėsi kritimui apie kurį turbūt daugelis net nesvajojo. Mezgėsi naujas metalo „žudikas“ kurio, kad ir
trumpu gyvavimo laikotarpiu metalinei scenai buvo pakankamai sunku iškilti. Kur
ten iškilti, net ir grandai kurie nepasidavė mainstream žavesiui išgyveno ne
pačius geriausius karjeros metus. Kone vieninteliai tuo metu iškilę buvo Pantera ir netgi Metallica suviliota grunge skambesiu ir pinigų
šlamėjimu pasuko daugeliui netikėtu keliu. Kodėl tokia ilga priešistorė? Ogi, todėl, kad tai
galbūt viena iš priežasčių, kodėl „tūlo“ metaliūgos galvoje grunge yra
ignoruojamas. Aišku dalis iš jų težino Nirvaną su savo super hitu, kurio
pavadinimą manau visi žino ir taip, tačiau ignoruoti tokį ligotą, tamsų,
purviną skambesį kurį mums pasiūlė Alice in chains manau nevalia.

AIC buvo kone pati „metališkiausia“
iš visos grunge scenos. Į savo skambesį ji  maišė akustinius intarpus, truputį
post-punk, netgi funk kuriuos vilko į heavy metal rūbus. Tai ir yra šio albumo vizitinė
kortelė, daugelyje dainų sunkūs, truputį slegiantys, purvini rifai kaitaliojami
su ramesniais pragrojimais, įdomiais solo ar įvairių efektų išgaunamais
garsais. O visa tai yra papildoma puikiomis vokalo partijomis, kuris
metaliniuose albumuose kartais(o paskutiniu metu vis dažniau) būna
neišskirtinis, tarsi mediumas norint kažką pasakyti klausytojui ir
tiek. Tačiau ypatingai stiprus Layne vokalas dabar duoda tikrai daug. Truputį
prikimęs, ramus ir „apsinuoginęs“, tokie palyginimai man iškyla prieš akis klausantis. Panašų atsidavimą, tikėjimą tuo ką darai, kuris galbūt ir
duodą tokį efektą randu nedažnai. Ir nors tai ir kita scena, kaip pavyzdį galiu
paminėti, kad ir Aaroną Stainthorpę.

 Tačiau
ne vien muzika ir vokalas prisideda prie bendros atmosferos. Ir jei dažnai
dabartinėje muzikoje lyrikos yra tik, tam, kad būtų čia jos vaidiną tikrai ne
pati mažiausią vaidmenį. Ir tik išloš tas klausytojas kuris beklausydamos
muzikos įsiklausys ir į jas, kadangi ir jos pačios skiriasi. Kol
Layne(vokalistas) aprašinėjo purviniausius savo sielos kampelius, narkotikų
piknaudžiavimą, depresija, savižudybės temas, Jerry(gitara) dažniau
aptarinėdavo asmeninius santykius.

Ir nors apibendrinti patį albumą nėra lengva jis palieka
kažką daugiau nei tik dar vieno albumo jausmą. Taip tai nėra eklektiška ar super progresyvi muzika, lyrikos
neprašo atverčiamo tarptautinio žodžio žodyno ieškant vienokio žodžio norint
suprasti esmę. Bet grupė tikėjo tuo ką darė ir tas jaučiasi tiek tokioje
smulkmenoje kaip cd apipavidalinime, kuris, kad ir kuklus, apimantis vien
lyrikas, kelias nuotraukas ir padėka, tačiau visgi patrauklus, tiek visumoje,
kas ir yra svarbiausia.

© “Columbia”, 1990

1. We die young

2. Man in the box

3. Sea of Sorrow

4.Bleed the Freak

5.I Can't Remember

6.Love, Hate, Love

7.It Ain't Like That

8.Sunshine

9.Put You Down

10.Confusion

11.I Know Somethin (Bout You)

12.Real Thing

Trukmė: 53:54


 

 

Rodyk draugams

Komentarai (1)

I.2008-11-25 13:42

nesusilaikysiu. 10 balų už recenziją.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras